Balandžio 25 dieną Bažnyčios liturginiame kalendoriuje buvo minimas šv. Morkus, vienas iš keturių autentiškų evangelistų, vienas iš labiausiai žinomų vardų krikščioniškojoje tradicijoje. Jau šį savaitgalį popiežius lankysis Egipte ir susitiks su koptais ortodoksais, kurie save kildina iš Morkaus apaštalavimo ir laiko jį savo pirmuoju vyskupu, čia ir mirusiu.
Ką mes žinome apie Morkaus gyvenimą? Mažai abejojančių, kad evangelistas Morkus yra tas pats asmuo, apie kurį kelis kartu rašoma - „Morkus vadinamas Jonu“ (žr. Apd 12,12). Jei „Jonas“ yra žydiškas vardas, tai „Morkus“ lotyniškas – helenistinis. Tai atitinka tradiciją, kad Morkaus šeima buvo atvykusi iš Kirėnės miesto, buvusios graikų kolonijos, vėliau atitekusios Romos imperijai. Jo griuvėsiai išlikę iki šių dienų ir priklauso UNESCO pasaulinio paveldo sąrašui. Kirėnės mieste gyvavo gausi žydų bendruomenė ir žinoma, kad jos nariai dažnai atvykdavo į Jeruzalę, trumpam ar ilgam. Apie tai užsimenama ir pačiame Naujajame Testamente, kuriame yra minimas Simonas Kirėnietis, priverstas panėšėti Kristaus kryžių į Golgotos kalną. Apaštalų Darbuose taip pat rašoma apie kirėniečių buvimą Jeruzalėje (žr. 2 sk.).
Morkus nebuvo tiesioginis Jėzaus mokinys, ėjęs kartu su Juo ir kitais. Tačiau tikėtina, kad galėjo Jėzų pamatyti per paskutiniąsias Jo gyvenimo dienas Jeruzalėje. Tuo metu pats Morkus dar turėjo būti labai jaunas, vos keliolikos metų. Evangelijoje pagal Morkų yra eilutės, kurių nėra kitose Evangelijose: papasakojus apie dramatišką Jėzaus suėmimą, po Judo išdavystės, ir visų mokinių pabėgimą, Morkus priduria: „tik vienas jaunuolis sekė iš paskos, susisupęs vien į drobulę. Jie čiupo jį, bet jis išsinėrė iš drobulės ir nuogas pabėgo“ (Mk 14,51-52). Yra spėjančių, kad tai galėjęs būti pats Morkus.
Su daug didesniu tikrumu galima konstatuoti vėlesnį Morkaus bendravimą ir bendradarbiavimą su apaštalais, ypač Pauliumi ir Petru.
Iš Apaštalų Darbų, kurių autorystė priskiriama evangelistui Lukui, Pauliaus mokiniui, sužinome, kad Morkus, kaip pagalbininkas, keliavo su Pauliumi pirmojoje misijų kelionėje ir buvo kito svarbaus pirmosios krikščionių bendruomenės nario, Barnabo, pusbrolis, taip pat keliavusio kartu.
Dėl kažkokių priežasčių Morkus šios kelionės neužbaigė, Pergėje (dabartinėje Turkijoje) išsiskyrė su bendrakeleiviais ir grįžo į Jeruzalę. Šios priežastys – galbūt nuovargis, galbūt baimė - matyt buvo vertinamos skirtingai, kaip rodo Barnabo ir Pauliaus „smarkus ginčas“ po kelerių metų, kalbantis apie naują misijų kelionę. Paulius pasiūlė Barnabui leistis iš naujo į kelią, o šis norėjo pasiimti Morkų. Atrodo, kad Paulius gana kietai atsisakė Morkaus draugijos, atsimindamas kaip šis juos palikęs anksčiau. Galiausiai Barnabas iškeliavo su Morkumi į Kiprą, o Paulius leidosi į kelią su Silu.
Tačiau vėlesni Pauliaus laiškai rodo visišką susitaikymą. Trumpučiame laiške Filemonui apaštalas Paulius, įkalintas Romoje, adresatui perduoda linkėjimus nuo savo „bendradarbio“ Morkaus. Tuo pačiu periodu rašytame laiške kolosiečiams apaštalas Paulius adresatams taip pat perduoda „Barnabo pusbrolio Morkaus“ sveikinimus ir pakartotinai paprašo jį gerai priimti, jei šis pas juos atvyktų.
Nors tiesioginių užuominų apie Morkų ir apaštalą Petrą yra mažiau, nėra abejonių dėl to, kad jie vienas kitą gerai pažinojo ir buvo labai susiję. Morkus yra minimas pirmajame Petro laiške, kuriame jis pavadinamas „sūnumi“ (1 Pt 5,13). Galbūt tai liudija, kad Petro šeima ir Morkaus šeima buvo giminės, galbūt tai, kad Morkus buvo pakrikštytas Petro: bet kokiu atveju jie buvo artimi bičiuliai ir bendradarbiai. Ypač šį artumą išreiškia pati Evangelija pagal Morkų. Daug biblistų jos šaltiniu laiko būtent apaštalą Petrą, jo pamokslavimą ar asmeninio pobūdžio pasakojimus apie Jėzų, kuriuos Morkus išklausė ir sugėrė. Tai jie ir vaizduojami: apaštalas Petras kalba, o Morkus užsirašinėja.
Evangelija pagal Morkų buvo parašyta paprasta, liaudiška graikų kalba. Tai, kad, pavyzdžiui, joje nesistengiama įrodinėti ryšių su Senuoju Testamentu ar aiškinami žydų papročiai, rodo, jog ji buvo skirta ne žydams, o į krikščionybę atsivertusiems pagonims, galbūt Romoje.
Morkaus tekstas yra seniausias ir trumpiausias iš keturių kanoninių Evangelijų. Vis tik ilgą laiką teologai ir biblistai daugiau dėmesio skyrė kitoms, ilgesnėms, labiau organiškoms Evangelijoms, ne visai teisingai manydami, kad Morkaus tekstas yra jų sutrumpinta versija. Monumentalaus tyrimo apie Morkaus Evangeliją autorius Benoit Standaert, belgų benediktinas, įsitikinęs, kad šis tekstas buvo skirtas katechumenams ir skaitomas Velykų naktį, jiems priimant krikštą, kartu su Petru išpažįstant, kad Jėzus yra Mesijas. (Vatikano radijas)
Nuotrauka: Evangelijos įteikimas, mozaika, šv. Morkaus bazilika Venecijoje
